Algimantas ir Veronika Lukševičiai užaugino tris puikias, darbščias, energingas dukras Vidą, Danguolę ir Ritą. Džiaugiasi anūkų būriu, kurie vasaras praleidžia pas senelius, padėdami jiems nudirbti žemės darbus. Algimantas ir Verutė turi 20 hektarų dirbamos žemės, augina nemažai gyvulių, naminių paukščių. Darbštumą, meilę gimtajam kraštui ir savo žemei jie paveldėjo iš savo tėvų-nagingų ir darbščių kaimo ūkininkų. Jie ne tik patys pirmieji nudirba sunkius ūkio darbus, bet visada randa laiko pabendrauti su kaimynais, sudainuoti ir pašokti kaimo šventėje, padėti bėdos ištiktam kaimynui. Atrodo, kad jų gyvenimo prasmė-būti reikalingam kitam ir jam padėti. Kiekvienas, užsukęs į jų svetingus namus, bus pavaišintas baltu sūriu, naminiu pyragu kvepiančiu obuoliais, gardžia duona.Turbūt nėra nei dienos, kad neužsuktų kaimynas-pasiskolinti ūkio padargo, pasitarti dėl sėjos ar rugiapjūtės, pasikalbėti apie gyvulius, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais kaimo žmogaus. Niekada nepamatysi jų liūdnų, supykusių, niekada neišgirsi dejuojančių besiskundžiančių savo gyvenimu. Šie žmonės nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro vieningai triūsia savo ūkyje, puoselėja savo sodybą, gražina aplinką. Šiems darbštiems žmonėms rūpi ne tik jų gerovė, bet ir kaimo žmonių rūpesčiai. Jie rūpinasi  kaimo kapinėmis, atnaujina kryžių tvarko aplinką. Ir visus darbus Algimantas ir Verutė Lukševičiai atlieka su šypsena, neprašomi, nereikalaudami nei  atlygio, nei padėkos. Neveltui žmonės šneka, kad dosniems, sąžingiems žmonėms ir aitvarai padeda. Morkūnų kaimo žmonės džiaugiasi ir didžiuojasi, kad turi tokius puikius žmones. „Tai Morkūnų širdis“, sako jie, nulydėdami akimis darbščiąją šeimą.